30
Sausis

ACTA – kaip yra iš tiesų?

Saulius / , / 0 komentarų

“A crowd always thinks with its sympathy, never with its reason.”
- William R. Alger

Tik praėjus šurmuliui dėl SOPA (Stop Online Piracy Act), interneto bendruomenė vėl pasiruošusi kovai su nauju įstatymu – ACTA. Anti-Counterfeiting Trade Agreement yra sutartis tarp keletos didžiausių pasaulio valstybių, kurioje numatyta sugriežtinti intelektinės nuosavybės įstatymų vykdymą. Iki šios dienos, ACTA pasirašė 22 Europos Sąjungos valstybės, JAV, Kanada, Australija, Japonija, Marokas, Naujoji Zelandija, Singapūras ir Pietų Korėja. Nors pirmosios derybos dėl ACTA prasidėjo dar 2008 metais, tik dabar ši sutartis patraukė plačiosios visuomenės dėmesį. O jo pastarosiomis dienomis tikrai nestigo – nuo aktyvių protestų Lenkijoje iki skambių Anonymous grupės pareiškimų.

Šis video puikiai atspindi ACTA priešininkų požiūrį į šį įstatymą:

Demokratija, žodžio laisvė, kontrolė yra tik keletas skambių žodžių po kuriais slepiasi ACTA priešininkai. Ko gero labiausiai gluminantis faktas šiame video yra absoliutus įrodymų nebuvimas ir nenuosekli logika. Pirmą kartą peržiūrėjus man kilo daugiau klausimų, nei atsakymų. Pavyzdžiui, kokiu būdu ACTA pažeidžia mano demokratines laisves? Į šį klausimą atsakymą tikėjausi surasti oficialiuose “STOP ACTA” puslapiuose. Tačiau su kiekviena peržiūrėta naujiena, klausimų kiekis vis daugėjo. Bene visas internetas yra nusistatęs prieš ACTA, tačiau niekas taip ir nesugeba paaiškinti, kas tai iš tiesų yra ir kaip ACTA suvaržo mano žodžio laisvę.

Kadangi lengvu keliu atsakymų nepavyko rasti, teko susirasti internete ACTA juodraštį ir oficialius Europos Komisijos pareiškimus. Paskyrus visą dieną šio susitarimo analizei, kardinaliai paskeitė mano požiūris ne tik į ACTA, bet ir į suinteresuotas grupes ir jų tikslus.

Paprastais žodžiais, po demokratinių laisvių gynėjų kaukėmis slepiasi piratai, po autorinių teisių gynėjų ir ekonominio kilimo šalininkų kaukėmis slepiasi media korporacijos, už politikų stovi tų pačių korporacijų lobistai, o Anonymous kuria su kritinių mąstymu susipykusių gerbėjų grupę. Kitaip tariant, visoje šitoje istorijoje nėra nei vienos grupės kuri iš tiesų nusipelnytų palaikymo. Vienintelė grupė kurią galėčiau išskirti yra paprasti žmonės, kurių smegenys buvo nenoromis praplautos Anonymous gerbėjų. Sutinku, neįdėjus pastangų, surasti nepagražintos informacijos apie ACTA yra be galo sunku.

Nors ACTA ir sudaro daugybė punktų ir papunkčių (visgi, šis įstatymas nėra nukreiptas vien į internetą), daugiausiai diskusijų kelia du:

  • Interneto tiekėjai gali būti tiesiogiai patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl jų tinklų srauto
  • Pasienio kontrolės postuose žmonių elektroniniai prietaisai (nešiojamieji kompiuteriai, MP3 grotuvai ir kt.) gali būti tikrinami dėl autorinių teisių pažeidimo

Skamba grėsmingai, taip? Pagal idėją, kiekvieną kartą atsisiuntus muzikos failą, tavo interneto tiekėjas šią informaciją saugo savo serveryje, ir yra pasiruošęs šią informaciją perduoti suinteresuotom institucijom, kai tik jos išreiškia susidomėjimą. Lygiai taip pat, kiekvieną kartą kai pereini pasienio kontrolės punktą oro uoste, tavo iPod’as yra tris kartus perkratomas ir ieškoma nelegaliai atsisiųstų dainų. Tokią realybę piešią Anonymous, tokią realybę ir įsivaizduoja dauguma ACTA priešininkų.

O kaip viskas yra iš tiesų?

Europos Komisija yra atlikusi keletą pranešimų, kuriuose bandoma išsklaidyti klaidingą suvokimą apie ACTA. Viename iš jų, rašoma:

[ The goal of the ACTA negotiations is to provide an international framework that improves the enforcement of intellectual property right (IPR) laws. It does not purport to create new intellectual property rights, but to create improved international standards as to how to act against large-scale infringements of IPR. ]

Anti-Counterfeiting Trade Agreement yra nukreiptas į didelio masto autorinių teisių pažeidimus. Pagrindiniai ACTA taikiniai internete – populiarūs tinklapiai, savo serveriuose laikantys nelegalią programinę įrangą, muziką ar filmus. Aišku, kyla klausimas, net jeigu ACTA ir yra nukreipta į didelio masto pažeidimus, kas trukdo reguliuoti ir privačius asmenis? Ko gero, dažniausiai praleistas faktas – Europos Sąjungoje egzistuoja de minimis taisyklė:

[ ACTA is not designed to negatively affect consumers: EU legislation [2003 Customs Regulation] has a de minimis clause that exempts travellers from checks if the infringing goods are not part of large scale traffic. EU customs, frequently confronted with traffics of drugs, weapons or people, do not have the time or the legal basis to look for a couple of pirated songs on an i-Pod music player or laptop computer. ]

ACTA yra sukurta atakuoti pasiūlą, o ne paklausą. Visas dėmesys yra nukreiptas į nelegalios informacijos distributorius, o ne vartotojus. Dėl šios priežasties paprastas vartotojas, naudojantis nelegalią programinę įrangą ar besisiunčiantis nelegalią muziką gali būti ramus – jo šis įstatymas beveik nepaveiks.

Ar tai reiškia, kad ACTA reikėtų palaikyti? Nebūtinai. Aš tiesiog noriu, kad žmonės turėtų platesnį suvokimą apie šį įstatymą ir jo implikacijas. ACTA vis dar turi daugybę spragų, kaip pavyzdžiui, vartotojo internetinės veiklos registro saugumas. Jau nekalbant, apie išskirtinai didelį media korporacijų lobizmą. Ar ACTA pažeidžia demokratines laisves? Vieninteliai, kurie ir pažeidžia demokratines laisves, yra Anonymous, pateikdami akivaizdžiai jų naudai suformuluotą informaciją.

“Too often we enjoy the comfort of opinion without the discomfort of thought.” -John F. Kennedy

19
Sausis

Kodėl mes visi negalime būti genijais?

Saulius / , / Komentarų: 2

Ilgą laiką ant mano desktop’o buvo uždėtas šis paveikslėlis, iliustruojantis kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius bei jų prižiūrimas sferas:

Kairysis ir dešinysis pusrutuliai

Kadangi man dažnai tenka užmesti akį į darbastalį tvarkant užrašus, negaliu nepastebėti vieno akivaizdaus fakto – tiek šiame paveikslėlyje, tiek mūsų visuomenėje kūrybiškumas ir emocijos yra piešiamos ryškiomis spalvomis, atspindinčiomis genialiumą, naujas idėjas, šviežumą. Kūrybiškumas apskritai yra žymiau labiau vertinamas nei analitinis mąstymas. Kodėl?

Man teko garbė augti įdomiu laiku, kai Lietuva buvo tik tik atgavusi nepriklausomybę. Prie visų laisvos rinkos atneštų privilegijų pajutau dar vieną – galėjau būti kairiarankis. Sovietinėje Lietuvoje kairiarankiai buvo atvirai perauklėjami, o kurie nenorėjo – buvo priverčiami rašyti su dešine ranka. Taigi, buvau vienas iš pirmųjų kairiarankių. Kiek pamenu, tai buvo sutinkama su akivaizdžia nuostaba. Suaugusieji į mane pažiūrėdavo kaip į jaunąjį Mocartą, o draugai tiesiogine to žodžio prasme negalėdavo suvokti, kaip įmanoma rašyti su kaire ranka. Dauguma sakydavo, kad garsūs ir daug pasiekę žmonės (pagrindinis pavyzdys – Bill Clinton) buvo kairiarankiai. Tuo metu jaučiausi pamalonintas ir ypatingas:). Tačiau šiuo metu man atrodo, kad kairiarankiai paprasčiausiai turi neobjektyvų pranašumą.

Rankos orientacija yra tiesiogiai susijusi su smegenų pusrutuliu – dešiniarankiai vidutiniškai naudoja 90-95% kairiojo pusrutulio pajėgumo, o kairiarankiai ~70%. Taigi, kairiarankiai išnaudoja didesnį kūrybinį potencialą, o dešiniarankiai – analitinio mąstymo potencialą. Svarbu paminėti, kad beveik visada abu pusrutuliai dirba unisonu, tačiau vieno “balsas” yra girdimas labiau, nei kito. Išskirtinių loginių sugebėjimų žmogus girdi praktiškai vien tik kairįjį pusrutulį, o kūrybiškas – dešinįjį pusrutulį. Paskutinė statistika – pasaulyje yra ~10% kairiarankių.

Kodėl paskutinis skaičius yra svarbus? Kiekvieną dieną mes susiduriame su įvairiomis problemomis. Pradedant nuo buitinių (nebeliko pieno) iki mūsų ateitį galinčių nulemti problemų. Kiekvieną problemą mes galime sutikti iš dviejų pusių. Arba iš analitinės pusės, arba iš kūrybinės pusės. Kadangi nuo vaikystės mūsų analitinė pusė yra aktyviai lavinama tiek mokykloje, tiek pačioje visuomenėje, praktiškai visos problemos yra sprendžiamos analitiniu būdu. Kol galiausiai pasaulio šviesą išvysta išskirtinai savito mąstymo žmogus, kuris pažvelgia į mus supančią realybę kitaip ir tampa “genijumi”.

Prieš žygiuojant toliau, noriu atkreiptį dėmesį į “genijaus” apibrėžimą:

Genius – is something or someone embodying exceptional intellectual ability, creativity, or originality, typically to a degree that is associated with the achievement of unprecedented insight.

Bene vienintelis genijaus kriterijaus yra pažvelgti į realybę iš tos pusės, iš kurios dar niekas nėra pažvelgęs. Tavo mąstymas turi ne tik pasiekti giliausią miško glūdumą, bet ir turi pakankamai atitrūkti nuo kitų, kad būtum iš tiesų išskirtinis. Būtent čia ir matau didžiausią neteisybę – kūrybiški žmonės paprasčiausiai turi mažesnę konkurenciją. Kai pasaulyje yra 9/10 analitiškai mąstančių žmonių, yra žymiai sunkiau pasiekti tokį problemų sprendimo lygį, kuris visa galva pralenktų kitus. Savo ruožtu, žiūrint iš kūrybinės pusės, konkurencija leidžia išskirtinai gabiems individams sužibėti.

Grįžtant prie pagrindinio klausimo – kodėl mes negalime būti genijais? Nes genijus yra ne pats protingiausias/pats geriausias, o pats kitoniškiausias. Tad paprastam individui, naudojančiam 70% ir daugiau kairiojo smegenų pusrutulio yra paprasčiausiai neįmanoma pažvelgti į pasaulį taip, kaip į jį dar nebuvo pažvelgta:).